Vilnius. Įsėdau į autobusą su 3 panom, irgi važiuojančiom mokytis kartu su manim. Ech, atsisveikinimai su žmonėmis, kurių taip labai greit nepamatysiu… Išvažiavus iš Vilniaus, taip gražiai šviečia saulė… tikras pavasaris…
Panevėžys. Vairuotojas liepia persėsti į kitą autobusą. Šiek tiek priblokšti persikraustom su visomis tašėmis į greta stovintį autobusą, kurio lentelė skelbia, kad vykstame iš Rygos į Vilnių… Bet nieko, pasirodo, vis dėlto į Rygą. 
Saločiai. Pasitiko didelis mėlynas kvadratinis ženklas su žvaigždučių ratu ir užrašu: „Latvija“ ir jokių eilių… Pasienio pareigūnė tik pasus greitai peržiūrėjo ir praleido… Telefonas jau rodo „LV TELE2“, ir staiga suprantu, kad praėjo paskutinė galimybė pačiam pigiai paskambinti ar parašyti. Įvažiavus į Latviją kaip tik ir sutemo. Matosi tik kelio ženklai, besiskiriantys stilium nuo lietuviškų… Ir stotelių pavadinimai visur pažymėti, ne tik miestuose…
Bauska. O, kokia didelė RIMI. Pas mus tokio dydžio jau būtų RIMI Hypermarket Dar į akį krito degalinė, pavadinimu „Aksioma“. O kelias iš Bauskos į Rygą tai tikrai nekoks…
Ryga. O, per valandą Latviją pervažiavom? Ryga pasitinka „Maximos“ terminalu ir… „Saulīte“. Gatvės plačios, tai ne Vilniuje… Ir per didžiulę skiriamąją juostą ir tramvajų linijos nutiestos.
Rygos jūrų uosto terminalas. Išlipame iš autobuso ir patenkame į nemažą vėją. He, galėjom zuikiais atvažiuoti. Bilietų tepaprašė Vilniuje įdedant bagažą, bet kas lipo į abu autobusus, niekas nekontroliavo Terminalas visai čia pat. Išsikeičiam kvitus į kelto bilietus. Balsas iš dausų praneša (ponios Zitos iš Dviračio žynių akcentu), kad į „Baltic Kristina“ jau galima eiti. Pareigūnai su lupa apžiūri pasus ir lieka patenkinti (nors iš veido išraiškos to nepasakytum ;-)). Bandom surasti, kur yra įėjimas keleiviams, bet pasirodo, reikia eiti kartu su fūrom. Darbuotojas merginas įsodina į liftą, o man su visais lagaminais liepia grūstis laiptais žemyn. Šiaip ne taip susitransportuoju po vieną lagaminą. Kajutėse baisus karštis. Elektros pasikrauti telefonui ar laptopui nėra… Paskutinė galimybė pasišnekėti su savais (nors „LV TELE2“ čia jau nebetraukia…) Keltas išplaukia (su milžinišku triukšmu kajutėse). Kažkaip jūrligės nepasigavau, nors ir labai tikėjaus ;-), o siūbavimas ir triukšmas veikia labiau migdančiai. Kažkaip visi išlūžom greitai. Naktį gerokai atšalo, ir per miegus reikėjo porąkart griebtis čiužinio, kad siūbavimas neišverstų iš lovos.
Baltija prie Švedijos. Ryte išeinam apsižvalgyti. Net neįtariau, kad prie Švedijos yra gyva galybė salų. Ir kiekvienoj bent po žavų namuką. Nerealūs vaizdai. Tokių pasakų namukų Lietuvoj nė iš tolo nepamatysi. Kuo arčiau žemyno, tuo daugiau urbanizacijos salose… Tik kažkaip nė vieno žmogaus taip ir nepamačiau.
Stokholmas. Prisišvartuojam, tempiamės lagaminus per ilgus koridorius, nutiestus iš kelto į terminalą. Jame muitinės pareigūnai vėl apžiūri pasus, dar praeinam pro šunį. Ir… Welcome to Stockholm! Lauke kažkaip tuštoka, stovi pora taksi, keletas žmonių laukia autobuso stotelėje. Nutariam pasigriebti taksą, pirmo už 200 SEK neimam, važiuojam su kitu už 150 SEK. Stokholmas… gražus. Nors ir tikėjausi daugiau tvarkos (nemažai kelio ženklų išvartyti), bet šiaip labai tvarkinga. Viskas tiesiog kvepia užsieniu. Štai mus ir atvežė, dar truputėlį pablūdijam, kol surandam kur eiti, ir pavėluojam į autobusą. Per valandėlę iki kito pasiilsim, nugriebiam storų nemokamų laikraščių (kuriuose straipsnių visgi daugiau nei reklamos). Automatiniai užtvarai mus porcijomis suvirškina ir išspjauna į autobusų, hmn, turbūt peroną – tunelį. Vairuotojai čia nors ir su kostiumais ir kaklaraiščiais, bet lagaminus į apačią grūstis reikia patiems (tai yra man). Vairuotojas su kažkuo panašiu į butelių atidarytuvą pažymi bilietus (kurie čia, beje, vis tiek galioja parai). Hmn, mūsų Eurolainsas, vežęs į Rygą, buvo prastesnis. Per visą kelionę nemačiau nė vieno autobuso be elektroninių švieslenčių (visi tarpmiestiniai irgi). Iš stoties labai greit atsiduriame magistralėje, kur spaudžiame tikrai nemažu greičiu. Eismo juostos pažymėtos ne tik dažais, bet ir skiriasi asfalto spalva – tai pilkas, tai rausvas. Geras efektas Greit atsiduriame „Uppsala län“, „Uppsala kommun“, „Trafikplats Uppsala“ ir galop pačiam mieste (kur pamatom pirmą šviesoforą nuo Stokholmo autobusų stoties).
Pagaliau Uppsala. Jau visai nebedaug liko Stoty išsiskiriame… Lieku vienas, panelėm į kitą pusę Pavėlavusi pasirodo ir mano „buddy“. Paliekam greta studentą latvį, laukiantį savojo „buddy“, pagriebiam pirmą pasitaikiusį taksi ir važiuojam pasiimti bendrabučio rakto. Uppsaloje pastatai panašūs į Vilniaus senamiesčio (na bent šiek tiek), o gatvės tai tikrai Naujamiestinės Pasirodo, čia visai ne lygumos, centrinė pilis pastatyta ant tikrai status kalno ;-). Akademihotellet’e mano buddy kažką visą laiką pračiauškia su budinčia, pasirašau kontraktą, gaunu raktą. Iki bendrabučio vos ne per trečdalį miesto, bet čia, pasirodo, ne Vilnius, ir kyla idėja eit pėsčiom. Per pusvalandį nusitempiam lagaminus Keliai čia kur kas prastesni – visur, kur įmanoma, pripilta žvyro. Bet po juo tikrai neblogas asfaltas ar plytelės Tikėkimės, ne žiemos sezonu jo nėra ;-). Visur įrengti dviračių takai ir zuja dviratininkai (ir dviratininkės su miniakais, nors gana šalta). Oo, koks gražus maniškis barakas! Nuotraukoj atrodė kaip antras troleibusų parkas. Aplinkuj didžiulė dviračių aikštelė su prirakintais ir ne tik dviračiais (tik labai jau prastais). Paeksperimentavę ir šiaip ne taip susigaudę dvigubo pastato lifto aukštų numeracijoje, pakylam į antrą aukštą. Kur tas tryliktas kambarys… Pakeliui sutinku nelabai jaunai atrodantį vaikinuką. Suomis Timo, o jis tikrai negalėtų pasigirti tokia pat sėkme su mano vardu Įsišnekam. Jis nustebo išgirdęs, kur gyvenu, nes pasirodo, kad gyvensiu su korėjiete ;-)). Na taip, įėjus į bendrą koridoriuką pasimato krūvos kabančių naktinių, apatinių ir dar velniaižin ko Na bet aš jau pripratęs. Tik tiek kad šitie korėjietiški… (…o gal irgi kiniški? Nu nesvarbu ;-))
Barakas tikrai gražus, fainas ir patogus, daug geresnis, nei tikėjausi Įėjus į kambarį, pasijutau kaip saunoj. Visur radiatoriai reguliuojami ir labai šilti. Nusistačius ant minimumo ir miegant su praviru langu vis tiek per karšta, ypač kai duoda šilta šilta sintetinė kaldra, visai tokia pati, kokią namuose turėjau šalčiausioms naktims (ir dar čia atsivežiau…) Visur viskas balta, gražu, nauja… Pasirodo, kad pastatas vasarą buvo renovuotas. Virtuvėje po didžiulį šaldytuvą kiekvienam ketvirtui žmonių, dar yra šaldiklis visiems, mikrobangė, elektrinė viryklė, krūvos puodų, keptuvių, visokių matytų ir nematytų stalo įrankių (apie savo bandymus atsidaryti konservų dėžutę kažkokiu daiktu, primenančiu atidarytuvą, gal nekalbėsiu ;-)). Dar virtuvėj yra rakinamos spintelės kiekvienam, krūva bendrų spintelių… Visur visur ryškios dienos šviesos lempos, pakampės nustatinėtos visokiomis išsklaidytos šviesos lempomis ant stovų. Viskas labai jauku, o kai kambary susijungiu visas lempas, tai jau gaunasi tikra šviesos vonia, net nuotaika iš karto pagerėja Bendram kambary yra didelis plačiaekranis TV, DVD grotuvas… Dar yra skalbykla, pora vonių, pora dušų… Šiaip vietos pilna, yra krūva sieninių spintų, taip pat ir su stalčiais, pusė vis tiek liko tuščia po lagaminų iškraustymo Vienžo viskas kol kas labai nuostabu Žmonės irgi draugiški ir šnekūs, tik pagal žmonių skaičių ir gyvumą čia man panašiau į kapines nei į baraką. Kol kas čia bent pusė vietų tikrai negyvenama.
Tai va, jau minėjau suomį Timo. He, sužinojau, kad man po poros savaičių jau eilė čia viską plauti, o kadangi Egidijus iš Lietuvos vėluos, tai man eilė būti jo „backup“ ir plausiu, nešiosiu šiukšles porą savaičių jau nuo kitos Jei jau prakalbom apie tai, tai švedai skirsto šiukšles į 9 konteinerius: spalvotas stiklas, nespalvotas stiklas, min 50% popierius, popierius etc etc etc. Kažkoks košmaras Čia barake kažkaip susimažinam sau darbą ir skirstom į dvi dalis: „Kompost“ ir „Sopor“ Pirmasis – viskas, kas gali supūti į dirvožemį, kitas – visa kita Ach tiesa, šitoj pastraipoj ketinau kalbėti apie žmones… Tai va, dar susipažinau su tokiu kinu Lu, kuriam taip ir nepavyko išstenėt kažko panašaus į mano vardą O jis taip stengėsi… Mažiukas, su akinukais, vaikšto su apteškėm, ir bendraudamas visad išsišiepia iki ausų, kad daugiau jau nebeįmanoma Kažkaip labai panašus į mano kino stereotipą O kai maniškė korėjietė (buvusi su drauge) išgirdo mano vardą, pradėjo kikent, šiaip ne taip susivaldė ir tramdydama juoką: „oops, sorry“…
Kainos mažiausiai 2-3 kartus didesnės nei maniškėj RIMI… Nusipirkau pigiausio pieno (0,1% riebumo… kažkoks visiškai beskonis), pigiausio margarino (hmn, čia kažko pridėta, kas matyt turėtų būti skanu, bet man tas visai neskanu :-(), pigiausių sausainių (kurie ištirpsta burnoj ir nieko nepajunti), na ir kriaušių sidro (be alkoholio, kitokių čia nėra… tikras „Diušes“ – pats pigiausias gėrimas – reikia gi juk gimtadienį atsišvęst, nors ir pavėluotai). Ir dar penkias bulves. Na ir visas tas malonumas gražiai kainavo 22 Lt… 
Paskelbė SilvereX (18:03) kategorijoje mintys randomu
6 komentarai (-ų) 